Iš kelių skirtingų patirčių pastebėjau, kad mažiausiai dėmesio šokyje susilaukiantis dalykas yra pasiūlymas susirinkt pašokt. Tuoj papasakosiu kodėl:

prieš kelerius metus, kuriam laikui likus be mokytojo, su kolegomis užtikrintai nusprendėme, kad ir toliau šoksime – patys, pačių išnuomotoje ir išlaikomoje salėje. Palaikančių idėją pradžioje buvo daug – juk noras mokytis, šokt ir tobulėt vis vien liejasi pro kraštus, o šokti motyvavo ne tik anksčiau lankytos šokių pamokos. Kad ir kaip būtų gaila, entuziastai krito vienas po kito, kol galų gale salėje likome vos keliese, o salės išlaikymas tapo finansiškai nebepakeliamas. Sakydama „likome vos keliese“ noriu pasakyti ne tik tai, kad keliese šokome salėje, bet šokome apskritai, o visi atsisakę salės lankymo teisinosi tuo, kad „jei jau reikia šokt pačiam, tai galima daryt ir namuose“. Spėkit, kiek tokių žmonių iš tiesų šoka namie (:

Neblogas bandymas padaryti vietą šokiams – salės įrengimas Kablyj. Pradžia atrodė gerai – gauta didelė salė, netrukus buvo parūpinta kolonėlė, lentelėmis išklotos grindys, salės mokestis, sakyčiau, simbolinis, žodžiu, tik eikit ir šokit. Kol viskas šviežia ir nauja, atėjusių apsidairyt buvo nemažai, bet neilgai trukus Kablys, galima sakyti, laikėsi tik ant bboys, kurių salėje visuomet susirinkdavo daugiausiai ir kurie apskritai yra bene veržliausi iš visų šokėjų, kai kalba sukasi apie susirinkimą tiesiog pašokt.

Kartas nuo karto kas nors, priklausantis vienai ar kitai šokių studijai, pasiūlo penktadienio vakarą visiems susibėgti salėn, pašokt, pabūt, žodžiu, gerai praleist laiką. Tokiam susirinkimui nekeliamos jokios sąlygos – reikia tiesiog ateit ir pašokt kaip tik tau patinka. Iš kelių dešimčių šį pasiūlymą gavusių žmonių susirenka ne daugiau dešimties ir tai ne kartkartėm pasitaikantis dalykas, tai – jau įprasta.

Tad ir galvoju, kodėl dalis žmonių tokie pasyvūs, kai kalba sukasi apie „susirinkimą pašokt“. O gal aš vis dėlto neteisi, gal jie visai nėra pasyvūs, tik man pasitaikė ne viena patirtis, rodanti kitaip. O gal žmonės iš tiesų sąžiningai šoka vien tik savo namuose – aš irgi pašoku savoj erdvėj (maždaug 8 kvadratiniai metrai + į radiatorius beldžiantys kaimynai). Bet labiausiai man peršasi mintis, kad toks paprastas pasišokimas artimiausias studijuojantiems ar dirbantiems šokėjams, kurie po studijų ir darbų į mokytojo vedamą šokio pamoką gali ir nebesuspėti, o jei ir spėja, vis vien labiau vertina tokius susibėgimus, kai šokis yra puikiausias būdas gerai praleist laiką. Galų gale turbūt ne tiek svarbu, kas kur šoka, kiek tai, kad žmonės tartum pamiršta, kad šoka jie turbūt pirmiausiai dėl to, jog patinka muzika ir paprasčiausiai patinka šokt. Aš tai irgi kartais primirštu, tad jei jau sau ko nors pasilinkėt – tai to nebepamiršt (: