Labai noriu papasakoti apie vieną penktadienio vakarą mieste. Viskas prasidėjo šitaip:

susirašom su Di ir sutariam vakare susitikti: seniai nesimatėme, 100 progų nuveikti ką nors gero. Nutariame važiuoti į centrą – eisim klausyti J. Starinskaitės akustinio koncerto. Kaip tarėm, taip padarėm. Koncertas vyksta Wine Boutique, iš pradžių net nejauku įeiti, nes atrodo labai prabangiai. Bet įeinam. Koncertas jau vyksta, mano nuostabai, užimti vos keli staliukai. Prie kokių dviejų iš jų sėdi tikri gerbėjai, prie likusių klegantys brangias salotas ir vyną užsisakę restorano lankytojai , kurie turbūt nė nenumano, kad muzika, kurią jie girdi, yra atliekama čia ir dabar. Dar kita lankytojų dalis sėdi ir spokso kažkur į vieną tašką. Bet irgi užsisakę brangias salotas ir vyną. Dainoms pasibaigus, stengiamės plot ir už visus tuos, kuriems jų Chardonnay įdomesnis už absoliučiai gražų gyvą koncertą. Jau po visko užgroja pažįstama funk bei disco muzika, aš maloniai nustebusi, sakom, galėtume čia ir likti, bet nusprendžiame judėti toliau.

Grįžti namo nesinori, tad nutariam šį penktadienį surasti vietą su gerais gėrimais ir dar geresne muzika. Nesitikime rasti klubo, kuriame grotų D‘angelo, kas mums būtų labai patikę, bet kažką surasti vis dėlto tikimės.Tai jūs klausykit, kas buvo toliau.

Pajudam į vieną klubą Stulginskio gatvėje. Dar anksti, žmonių beveik nėra, groja visai nieko house muzika. Panašu, kad čia gal ir gali nusimatyti kažkas neblogo, tad nusprendžiam čia grįžti vėliau.Toliau užsukam į Vilniaus gatvę su sausakimšais barais, kuriuose nėra nė kur kojos pastatyti.

Lendam į Islandijos gatvę – atrodo, kad čia bus iš ko rinktis. Bet vienintelis pasirinkimas lieka KAS KAS, nes tik ten yra laisvų staliukų. Užeinam, užsisakom, sėdim. Apie šokius nėra nė ko galvoti – groja absoliučiai viskas: lengvas rokas, popsas, kažkokie seni šlageriai. Išgirstam Lauryn Hill, pralinksmėjam, o toliau trukt už vadžių vėl iš pradžių: lengvas rokas, popsas, kažkokie seni šlageriai… Vienu metu pasigirsta tokia muzika, kad rodosi, jog baro darbuotojai nori užmigdyti ir išprašyti visus svečius lauk, todėl lyg supratusios užuominą savo White Russians geriam beveik be atokvėpio.

Vėliau pradedam plepėti su vakarą fotografuojančiu vyruku, kuris pasiūlo iš tuštėjančio baro traukti į toje pačioje gatvėje esantį Berlyną. Bet prieš tai ištuštinam tuos White Russians, beje, puikus, labai švelnus jų skonis, susimokam, ir nusprendžiam grįžti atgal į Stulginskio gatvę. Nors jau gerokai po vidurnakčio, bet baras pustuštis. Vaizdas gana nykus – šoka kelios merginos, vaikinai būriuojasi prie baro, muzika tokia, kad pasidaro liūdna. Mes jau nusirengiam striukes ir norim suteikt šiai vietai šansą, bet šokti tiesiog neįmanoma – tokios muzikos mes nesuprantam. Apsisukam ir lekiam lauk, tą vakarą ten jau nebegrįžtam.

Gerai, laikas nueiti į tą Berlyną, gal ten kas gero. Užeinam vidun, vietos mažai, groja vienintelė Bomfunk MC‘s daina, kurią jūs žinot. Šoka kelios merginos, keli drąsesni vaikinai trypčioja dešiniu kulnu į žemę, tuo tarpu kairę ranką laiko kelnių kišenėj, o dešine, sugniaužę į kumštį, mojuoja ore. Taip šoka labai didelė dalis vaikinų ir dėl tam tikrų priežasčių tokį jų šokio būdą aš vadinu „Šarūnu“.

Deja, bet net ir Bomfunk MC‘s mūsų nepralinksmina – apsisukam ir maunam lauk. Suprantam, kad geriausias neplanuoto ilgo vakaro momentas buvo ramus akustinis koncertas – jo nenurungė nė vienas vėliau aplankytas klubas. Taip ir neradusios nieko, pagal ką mūsų skonio merginos galėtų šokti, mes padarom tai, ką padarytų kiekvienas – nueinam pavalgyti greito maisto.

Kitą rytą aš pradedu mąstyti: šokėjai pas mus rūpinasi vienu – kad  būtų daug betlų. Kad būtų kuo daugiau betlų, kad būtų galima ateiti ir visus nužudyti savo šokiu. Jeigu po tokių kovų yra vakarėlis, tai svarbiausia, kad būtų cypheris, kad jame galėtum dar kartą visus nužudyti. Jei pas mus ir yra hh vakarėlių, tai jie yra dviejų rūšių: vienuose iš jų groja Ante Up ir viskas iš šitos serijos, pagal ką toliau norisi žudyti, arba groja trapas, kuris, nepameluosiu, daugeliui tapo hip hopo sinonimu.

Kodėl mes neturim vakarėlių, kuriuose žmonės šoktų ne ratelyje, o šoktų vienas su kitu? Kodėl mums nepriimtina šokt pagal, tarkim, rnb?? Imu manyti, kad pas mus visi tokie top hh šokėjai, kad jiems tiesiog per daug paprasta groovint, o šokti su kažkuom yra tooooks ne hip hopas… Ir tai taip paradoksalu, nes šokis, kurį šokam, ir prasidėjo būtent nuo vakarėlių, bet jei pas mus hh šokėjas ateitų į klubą, kur grotų rnb, chill muzika, jis tiesiog nežinotų, ką daryti.

Sėdžiu ir pati stebiuosi, kad per pastarąjį mėnesį geriausiai pašokau ne kur kitur, o pusiau lenkiškose, pusiau lietuviškose vestuvėse su labai vidutiniškais muzikantais ir muzika, kuri pritaikyta būtent lenkiškoms/lietuviškoms vestuvėms. Patys įsivaizduojate. Bet visą vakarą buvo su kuo šokti ir buvo keliskart smagiau nei mūsų tokiuose vienoduose hh vakarėliuose.

Nežinau, kodėl pas mus įprasta visą naktį žiūrėt į cypherį, kratytis pagal trapą arba stovėti ir linksėti galva pagal hh dainą, kuri gal ir puikiai skamba vairuojant automobilį ar važiuojant autobusu, bet tikrai ne atėjus su kuo nors pašokti. Jaučiu, kitą penktadienį teks arba iš anksto sužinoti, kas vyksta mieste, arba likti namie (: